Psichologinės traumos gali reikšmingai paveikti žmogaus pasirinkimus ir sprendimus, įskaitant ir sprendimą neturėti šeimos. Remiantis psichologų tyrimais, traumos patirtys, ypač patirtos vaikystėje ar paauglystėje, formuoja asmens pasaulėžiūrą, emocijų reguliaciją bei pasitikėjimą kitais žmonėmis, kas tiesiogiai veikia santykių kūrimą ir šeimos noro vystymąsi.
Traumos dažnai palieka gilias psichines žaizdas, kurios gali pasireikšti potrauminio streso sutrikimu (PTSS), depresija, nerimu ir pasitikėjimo kitais stoka. Tokie išgyvenimai gali lemti baimę artimiems santykiams, emocinį atsiribojimą, kylančią riziką susikurti sveikus, stabilus šeimos ryšius. Žmogus, patyręs traumą, gali nesąmoningai siekti saugumo menkindamas intymumą bei įsipareigojimus, dėl baimės vėl būti sužeistas ar atstumtas.
Be to, trauma keičia vidinę žmogaus pasaulėžiūrą – gali smarkiai sumenkinti tikėjimą meile, šeima ar ateitimi, taip pat, sukelti pojūtį, kad gyvenimas yra nekontroliuojamas ir kupinas pavojų. Kai trauma nutraukia žmogaus gyvenimo vientisumą ir pasitikėjimą, sprendimas neturėti šeimos gali būti kaip apsaugos mechanizmas nuo galimų skausmų ir nusivylimų.
Taip pat, psichologiniai mechanizmai ir požiūriai, susidarę dėl traumos, gali lemti ilgalaikių įsipareigojimų vengimą arba ypač didelį nepriklausomybės poreikį, kuris prieštarauja šeimos kūrimo suvokimui.
Sprendimas neturėti šeimos gali būti tiesiogiai susijęs su patirtomis psichologinėmis traumomis, kurios paveikia pasitikėjimą žmonėmis, emocinius ryšius ir pasaulėžiūrą. Tokiu atveju svarbu suprasti, kad šie pasirinkimai yra natūralūs reakcijos būdai į patirtus skausmus, o giluminė traumų terapija ar psichologinė pagalba gali padėti geriau suprasti šias priežastis ir toliau dirbti su savo vidiniu pasauliu.
Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad vienatvės ar šeimos neturėjimo pasirinkimas nebūtinai kyla iš trauminių patirčių. Kai kurie asmenys sąmoningai renkasi gyventi be šeimos ar ilgalaikių santykių dėl asmeninių vertybių, gyvenimo būdo, savirealizacijos poreikio ar paprasčiausio komforto su savimi. Toks sprendimas gali būti brandus, apgalvotas ir nepriklausomas nuo emocinių ar psichologinių sužeidimų. Šiuolaikinė visuomenė vis dažniau pripažįsta įvairias gyvenimo formas ir šeimos modelius, todėl svarbu vengti automatinių prielaidų, kad noras gyventi vienam visuomet susijęs su praeities traumomis.
