Visuomenėje plačiai priimta manyti, kad turėjimas šeimos ar vaikų yra vienas svarbiausių gyvenimo prasmės šaltinių, o pasirinkimas būti vienam dažnai vertinamas kaip mažiau prasmingas sprendimas. Psichologiniai tyrimai ir ekspertų įžvalgos padeda suprasti, kodėl taip vyksta, bei kodėl valstybės daro didesnes nuolaidas šeimos kūrimo pasirinkimui.
Pirma, psichologiniai tyrimai rodo, kad šeimos santykiai padeda patenkinti svarbiausias egzistencines žmogaus reikmes. Šeima dažnai tapatinama su prigimtiniu poreikiu priklausyti, gauti besąlyginį priėmimą ir jausti gyvenimo prasmę. Šeimos aplinka suteikia žmonėms savitumo, prasmės, vertybių ir tikslų jausmą, kuris yra svarbus siekiant psichologinės gerovės. Tyrimai rodo, kad žmonės, užaugę meilės kupinoje šeimoje, suaugus jaučia didesnę gyvenimo prasmę, o šeimos ryšiai stipriai susiję su geresne savijauta ir gyvenimo pilnatve.
Antra, socialinių normų psichologija paaiškina, kodėl visuomenėje šeimos kūrimas ir vaikų turėjimas suvokiami kaip geresnis sprendimas nei būti vienam. Šeima laikoma socialiniu institutu, kuris užima centralią vietą daugelio kultūrų vertybėse ir normose, stiprindamas socialinę tapatybę ir priklausymo jausmą. Žmonės prisitaiko prie šių normų, nes jas laiko socialiai priimtina ir siektina elgsena, siekiant išlaikyti ar pagerinti socialinį statusą ir priėmimą grupėje. Kitaip tariant, šeimos modelis yra užkoduotas kaip „teisingas“ ar „pageidautinas“ gyvenimo kelias, o nuo jo nukrypti gali reikšti socialinį spaudimą ar marginalizaciją.
Trečia, valstybės politika dažnai remiasi šiomis socialinėmis normomis ir vertybėmis, todėl daugiau nuolaidų ir pagalbos skiriama šeimoms su vaikais negu jos neturintiems asmenims. Pavyzdžiui, mokesčių lengvatos, socialinės išmokos, tėvystės atostogos ir kitos paramos formos dažnai yra orientuotos į tradicinę šeimą arba bent jau į vaikus auginančius asmenis. Tai atspindi ne tik siekį skatinti gimstamumą, bet ir gilesnę įsitvirtinusią nuostatą, kad šeima yra svarbiausia socialinės gerovės ir socialinės sistemos ląstelė.
Kitokio gyvenimo pasirinkimų iššūkiai ir jų poveikis psichologinei sveikatai
Vis dažniau viešojoje erdvėje kalbama apie tuos, kurių gyvenimo kelias nesutampa su tradiciniu šeimos modeliu – tiek apie žmones, kurie negali susilaukti vaikų, bet jų trokšta, tiek apie tuos, kurie sąmoningai pasirenka gyventi vieni, net ir visuomenėje, kurioje šeima laikoma aukščiausia vertybe. Tokie pasirinkimai ar situacijos neretai susiduria su iššūkiais psichologinei sveikatai, ypač kai žmogus jaučia, kad neatitinka visuomenės lūkesčių ar patiria netiesioginį spaudimą iš aplinkos.
Tyrimai rodo, kad žmonės, negalintys susilaukti vaikų, dažnai patiria intensyvų psichologinį stresą, sielvartą ir net depresijos simptomus. Pavyzdžiui, Greil, McQuillan ir kolegų (2011) tyrimas parodė, kad nevaisingos moterys, kurios labai norėjo vaikų, žymiai dažniau patyrė depresijos simptomus, lyginant su moterimis, kurios neturėjo vaikų, bet jų nesiekė. Šios emocinės reakcijos dažnai stiprėja socialinėje aplinkoje, kurioje vaikų turėjimas laikomas norma ar net pareiga.
Tuo tarpu žmonės, pasirinkę gyventi be vaikų ar be partnerio, susiduria su vadinamąja “socialine stigmatizacija”. DePaulo (2006) tyrimuose atskleista, kad vieni gyvenantys suaugusieji dažnai laikomi mažiau patikimais, mažiau empatiškais ar net mažiau brandžiais, nepaisant to, kad daugelis jų palaiko gilius ryšius su draugais, šeimos nariais ir bendruomene. Šie stereotipai veikia ne tik išorinius santykius, bet ir asmeninį savivertės jausmą, ypač kultūrose, kur šeimos idealas itin stiprus.
Psichologinė gerovė ir gyvenimo prasmė nepriklausomai nuo šeimos statuso
Psichologinė gerovė nėra tiesiogiai priklausoma nuo šeimos statuso, o priklauso nuo socialinės paramos, prasmės jausmo ir artimų santykių kokybės. Ryff (1989) psichologinės gerovės modelis pagrindžia, kad gyvenimo prasmę galima patirti per savirealizaciją, autonomiją, asmeninius pasiekimus ar prasmingą darbą – nepriklausomai nuo šeimyninės padėties. 2020 m. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad vieni gyvenantys asmenys, kurie turi stiprius socialinius ryšius, dažnai turi tokį pat arba aukštesnį gyvenimo pasitenkinimo lygį nei vedę asmenys be socialinės paramos.
Todėl svarbu suprasti, kad psichologinė gerovė nėra nulemta vien šeimos buvimu ar nebuvimu, o labiau priklauso nuo galimybės kurti artimus, nuoširdžius ryšius, patirti priėmimą bei gyventi autentiškai. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo šeimos modelio, gali kurti prasmingą, pilnavertį gyvenimą.
Žmonės, turintys šeimas, gali atlikti svarbų vaidmenį kuriant įtraukesnę ir palaikančią visuomenę. Atviras priėmimas tų, kurie neturi ar negali turėti šeimos, yra ne tik žmogiškumo, bet ir psichologinės brandos ženklas. Tokia laikysena mažina socialinę atskirtį, padeda kurti bendruomeniškumą ir stiprina visų narių emocinę gerovę. Priėmimas, pagarba skirtingiems gyvenimo keliams ir lygiavertis požiūris į visus žmones yra būtinas žingsnis kuriant psichologiškai sveiką, įvairiapusę ir solidarumu grįstą visuomenę.
