Vaikai – tai viena iš didžiausių ir prasmingiausių gyvenimo patirčių, tačiau jie taip pat atneša didelius iššūkius. Ypač, kai pora nusprendžia turėti vaikų, tikėdamasi, kad tai išspręs esamas santuokos problemas. Nors tėvystė gali atnešti daug džiaugsmo, ji niekada neturėtų būti suvokiama kaip „greitas sprendimas“ santykių krizėms. Priešingai – vaiko atsiradimas, esant neišspręstoms problemoms, dažnai tik padidina įtampą, o taip pat turi ilgalaikių pasekmių tiek tėvų, tiek vaiko psichologijai.
Vaikai nėra „sprendimas“ esamai krizei
Kai santykiuose jau yra įtampa – nesutarimai, pyktis, nutolimas ar net neištikimybė – vaiko gimimas tikrai neprikels santykių. Psichologai teigia, kad vaikai, gimę šeimoje, kurioje nėra emocinio ryšio ir pagarbos, gali tapti stresu. Kiekvienas kūdikis reikalauja nuolatinės priežiūros, kantrybės ir komandinio darbo. Tai, kas daro santuoką silpną, tik sustiprins sunkumus susilaukus vaiko – ypač, jei partneriai nesugeba susitarti dėl kasdienių atsakomybių.
Be to, vaiko gimimas gali dar labiau įtvirtinti emocinio atstumo jausmą. Vaikas niekada negali būti būdas sušildyti santykius, jei šie jau turi rimtų problemų.
Lūkestis, kad vaikas pakeis emocinę būseną
Neretai poros tiki, kad vaikas „padarys juos laimingais“ arba „atneš prasmę“. Psichologai pabrėžia, kad vaiko atsiradimas nesukuria laimės, jeigu tėvų emocinės žaizdos liko neužgydytos. Pavyzdžiui, 2013 metais American Psychological Association atliktas tyrimas parodė, kad tėvystė atneša tiek pat naujų džiaugsmų, kiek ir papildomų iššūkių, o ne atgaivina prarastą meilę ar padeda susitvarkyti su nesutarimais. Vaikas nėra „klijai“, kurie sujungia tėvus. Norint, kad santykiai būtų sveiki, jie turi būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.
Emocinės priklausomybės rizika čia taip pat svarbi. Tikėtis, kad vaikas išspręs tėvų nesutarimus, gali sukelti emocinės naštos pojūtį, tiek suaugusiesiems, tiek vaikui. Vaiko atsiradimas gali sukelti santykių krizes ir net suformuoti netinkamus įpročius.
Bendravimo ir emocinio ryšio trūkumas
Vienas iš pagrindinių tėvystės iššūkių – tai, kaip partneriai bendrauja ir sprendžia konfliktus. Vaikas niekada negali išgydyti esamo komunikacijos trūkumo tarp tėvų. Kai santykiuose trūksta intymumo, nesugebama išspręsti nesutarimų ar negerbiama partnerio nuomonė, vaikas tampa tik papildomu stresiniu veiksniu. Psichologai dažnai pabrėžia, kad, net ir turint vaiką, svarbu užtikrinti, kad tėvai mokėtų aktyviai klausytis, kalbėti atvirai ir spręsti problemas kartu.
Emocinis ryšys tarp partnerių yra pagrindinis veiksnys, užtikrinantis santykių tvirtumą. Jei šis ryšys yra silpnas, vaiko atsiradimas tik padidina emocinio atotrūkio riziką.
Skirtingi lūkesčiai dėl tėvystės
Nesutarimai dėl vaikų auklėjimo gali dar labiau apsunkinti situaciją, jei partneriai turi labai skirtingus lūkesčius dėl tėvystės. Jei vienas partneris nori vaikų, o kitas – ne, arba jų požiūris į auklėjimą labai skiriasi, tai gali sukelti didžiulį stresą ir įtampą. Psichologai dažnai teigia, kad aiškus pokalbis ir bendras sutarimas dėl tėvystės principų prieš vaikų gimimą yra būtinas, kad būtų išvengta vėlesnių ginčų ir nuoskaudų. Vaikas čia tampa ne „sprendimu“, o katalizatoriumi, kuris dar labiau atskleidžia esamas problemas.
Tėvystė reikalauja bendro požiūrio, kuris apima ne tik vertybes, bet ir praktinius sprendimus, kaip kartu auginti vaiką, kokias taisykles taikyti ir kaip dalytis atsakomybėmis. Jei šioje srityje partneriai nesutaria, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Vaikų augimas sveikoje šeimoje
Kada vaikai gali augti sveikoje šeimoje? Tai įvyksta tik tada, kai partneriai vienas kitą palaiko, myli ir gerbia. Psichologai dažnai akcentuoja, kad svarbiausia yra emocinė branda ir gebėjimas komunikuoti. Sveikoje šeimoje partneriai sąmoningai nusprendžia turėti vaikus ir suvokia visą atsakomybę, kuri ateina su tėvyste.
Vaiko atsiradimas turi būti bendras tikslas ir gyvenimo tęsinys, o ne būdas „išgelbėti“ santykius. Poros, kurios žino, kaip išspręsti konfliktus ir geba bendrauti atvirai bei pagarbiai, sugebės sukurti tvirtą pagrindą tiek savo santykiams, tiek savo vaikui. Psichologai sutinka, kad vaikų susilaukimas nepakeis suaugusiųjų emocinės būsenos ar santykių dinamikos. Vaikas nėra priemonė spręsti tarpusavio problemoms.
