Prieš gimdymą moters organizme vyksta intensyvūs hormoniniai pokyčiai, kurie yra būtini, kad pasiruoštų gimdymui ir užtikrintų nėštumo palaikymą. Pagrindiniai hormonai, kurie reguliuoja šiuos procesus, yra estrogenas, progesteronas ir oksitocinas. Estrogeno ir progesterono kiekiai didėja, kad paruoštų gimdą, o oksitocinas padeda skatinti gimdos susitraukimus ir vėliau, po gimdymo, skatina motinos pieno išsiskyrimą. Tačiau, be fiziologinių funkcijų, šie hormonai taip pat turi didelį poveikį moters emocinei būsenai, sukeldami dažnus nuotaikų svyravimus, nerimą ir stipresnes emocines reakcijas.
Hormoniniai pokyčiai prieš gimdymą
Estrogeno ir progesterono kiekio padidėjimas nėštumo metu ne tik pasirengia gimdymui, bet ir prisideda prie emocinės moters būsenos pokyčių. Estrogenas yra susijęs su moters nuotaikos gerinimu ir psichine gerove, tačiau jo padidėjimas taip pat gali sukelti dirglumą, nuovargį ir nervingumą. Tuo tarpu progesteronas, kuris dažnai vadinamas „raminamuoju hormonu“, didėja, kad padėtų išlaikyti nėštumą, tačiau taip pat gali sukelti nuovargį, miego sutrikimus ir emocinį nestabilumą.
Oksitocinas, dar vadinamas „meilės hormonu“, taip pat pradeda augti, ruošdamas organizmą gimdymui ir žindymui. Oksitocinas ne tik skatina gimdos susitraukimus gimdymo metu, bet ir dalyvauja motinos ryšio su kūdikiu formavime. Tačiau, kaip ir kiti hormonai, oksitocinas turi ir psichologinį poveikį. Padidėjęs oksitocinas gali sukelti tiek didelį laimės jausmą, tiek stiprų jaudulį ir nerimą, nes tai yra laikotarpis, kai moteris jaučia daug didesnį atsakomybės jausmą ir baimę dėl būsimo gimdymo.
Po gimdymo hormoniniai pokyčiai ir jų poveikis psichikai
Po gimdymo moters organizmas patiria dramatiškus hormoninius pokyčius. Estrogeno ir progesterono lygis staigiai sumažėja – estrogeno koncentracija gali kristi net 100–1000 kartų per pirmas 3–4 dienas po gimdymo. Šie pokyčiai gali sukelti pogimdyminę depresiją ir melancholiją, nes jie žymiai paveikia moters emocinę būseną. Tyrimai rodo, kad staigus hormonų kritimas po gimdymo yra pagrindinis pogimdyminės depresijos rizikos veiksnys, nes sumažėjus šių hormonų lygiui sutrinka neurotransmiterių, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, pusiausvyra. Serotonino trūkumas yra susijęs su liūdesiu, dirglumu, nuovargiu ir miego sutrikimais, o dopamino trūkumas gali sumažinti moters gebėjimą patirti malonumą ir motyvaciją.
Be to, progesterono lygio kritimas po gimdymo taip pat prisideda prie padidėjusio nerimo ir emocinio nestabilumo, nes šis hormonas dažnai būna atsakingas už moters ramybės jausmą. Taip pat žemas oksitocino kiekis po gimdymo gali būti susijęs su laktacijos sutrikimais ir apsunkinti moters ryšį su kūdikiu, kas papildomai gali skatinti depresijos ir nerimo jausmus.
Pogimdyminė depresija ir psichologiniai iššūkiai
Psichologine prasme, pogimdyminis laikotarpis yra labai pažeidžiamas. Remiantis 2022 metų tyrimu, kuris buvo atliktas įvairiose pasaulio šalyse, apie 15–20 % moterų patiria pogimdyminę depresiją, o 50–80 % moterų patiria įvairaus laipsnio pogimdyminę nerimo būseną. Vienas iš pagrindinių veiksnių, galinčių padidinti pogimdyminės depresijos riziką, yra genetinis polinkis, tačiau svarbų vaidmenį vaidina ir socialiniai faktoriai, pavyzdžiui, šeimos parama, gyvenimo sąlygos ir gyvenimo kokybė.
Nerimas, susijęs su kūdikio sveikata, gali tapti nekontroliuojamu ir apimti įvairias baimes – nuo kūdikio vystymosi sutrikimų iki nesugebėjimo suteikti jam tinkamą priežiūrą. Kai kurios moterys taip pat gali patirti „nuosavo aš“ praradimo jausmą ir nesaugumo jausmą, nes jų gyvenimas pasikeičia drastiškai, kai reikia rūpintis kūdikiu.
Hormonų pokyčių įtaka ir kompleksinis požiūris į pagalbą
Hormoniniai pokyčiai prieš gimdymą ir po jo yra natūralūs, tačiau jų pasekmės gali labai skirtis priklausomai nuo individualaus jautrumo, psichologinio atsparumo ir gyvenimo aplinkybių. Psichologai ir specialistai pabrėžia, kad svarbu atidžiai stebėti moterį šiuo laikotarpiu ir teikti joms ne tik medicininę, bet ir psichologinę pagalbą. Daugiau dėmesio skiriama emocinių sunkumų ankstyvam atpažinimui ir intervencijoms, kad būtų išvengta rimtesnių psichologinių komplikacijų, tokių kaip pogimdyminė depresija.
Gydytojai rekomenduoja, kad moterys, patiriančios stiprius emocinius sunkumus, turėtų kreiptis į specialistus dėl psichologinės pagalbos, o taip pat, jei reikia, pagalbos ieškoti ir per psichoterapiją. Anksčiau nustatyta pagalba dažnai gali išspręsti problemas ir sumažinti ilgalaikių pasekmių riziką. Kuo daugiau visuomenė ir sveikatos priežiūros specialistai supranta šių hormoninių pokyčių svarbą ir poveikį, tuo daugiau galimybių moterims gauti reikiamą pagalbą ir parama.
