Kai vaikas pradeda verkti, rėkti, užsisklendžia arba elgiasi agresyviai, dauguma tėvų instinktyviai reaguoja: ramina, draudžia, kartais pyksta ar net praranda kantrybę. Tačiau retai susimąstome, kad vaiko elgesys yra ne tik jo charakterio išraiška, bet dažnai ir mūsų pačių emocinio elgesio veidrodis.
Tėvų emocinis raštingumas – tai gebėjimas atpažinti, suprasti, įvardyti savo emocijas, o svarbiausia ir tinkamai į jas reaguoti. Ir nors apie vaikų emocinį ugdymą kalbama vis daugiau, dažnai pamirštame, kad vaikai pirmiausia mokosi iš mūsų, suaugusiųjų. Ne iš to, ką sakome, o iš to, kaip gyvename savo jausmuose.
Emocinis raštingumas – ne prabanga, o būtinybė
Emocinis raštingumas apima ne tik teorinį jausmų pažinimą. Tai praktinis gebėjimas atpažinti, kas vyksta mano viduje, suprasti, kodėl jaučiu vieną ar kitą emociją, ir rinktis sąmoningą atsaką vietoje automatinės reakcijos.
Tėvams tai reiškia ne tik gebėjimą nusiraminti po sunkios darbo dienos ar neišsilieti ant vaiko, kai šis kažką išlieja ant grindų. Tai reiškia gebėjimą būti su savo emocijomis ir tuo pačiu išbūti su vaiko jausmais, jų neslopinant, nesmerkiant ir nebijant.
Neuropsichologiniai tyrimai rodo, kad vaikai gimsta su ribotomis savireguliacijos galimybėmis, o jų gebėjimas nusiraminti, suvaldyti impulsus ar atidėti norus formuojasi tik per santykį. Ir svarbiausia, kad šis santykis būtų emociniu požiūriu saugus.
Vaiko smegenys formuojasi stebint mūsų reakcijas
Vaiko savireguliacija – tai gebėjimas susitvarkyti su stipriais jausmais, atpažinti, kas jį veikia, ir ieškoti tinkamų sprendimų. Tačiau šis gebėjimas nėra įgimtas, jis mokomas. Ir tai vyksta per nuolatinį stebėjimą: kaip tėvai reaguoja, kai pavargsta? Kaip jie elgiasi, kai susierzina? Ar jie atvirai kalba apie savo jausmus, ar slepia juos po ironija, pykčiu ar tyla?
Tyrimai rodo, kad vaikų emocinis raštingumas yra stipriai susijęs su tėvų emociniu sąmoningumu. Jei vaikas nemato pavyzdžio, kaip įvardyti jausmą („aš jaučiu nusivylimą, nes…“), jis ir pats nežino, kaip tai padaryti. Jei tėvai gėdina ar menkina vaiko emocijas („verkia be reikalo“, „pyksta kaip mažas“), vaikas išmoksta emocijas slopinti arba išreikšti jas netinkamais būdais, pvz., agresija ar atsitraukimu.
Ką reiškia būti emociškai raštingu tėvu?
Tai nereiškia būti visada ramiu ar tobulai reaguojančiu. Emocinis raštingumas nėra apie emocijų slopinimą – veikiau priešingai – apie gebėjimą jas priimti, suprasti jų kilmę ir sąmoningai rinktis, kaip į jas atsakyti.
Tai gali reikšti paprastus, bet labai svarbius dalykus:
- Pasakyti vaikui: „Aš dabar piktas, bet tai ne dėl tavęs. Man reikia minutės nusiraminti.“
- Pripažinti savo klaidas: „Atsiprašau, kad šaukiau. Mano elgesys nebuvo tinkamas.“
- Užuot sakę „Neverk, nėra čia ko“, – tarti: „Matau, kad tau labai liūdna. Papasakok man.“
Tokiu būdu vaikas gauna ne tik emocinę paramą, bet ir konkretų modelį, kaip galima kalbėti apie savo jausmus, juos išreikšti ir valdyti.
Tėvų emocinis nebrandumas – rizikos veiksnys vaikui
Kai tėvai patys nesugeba atpažinti ar valdyti savo emocijų, jų reakcijos į vaikų elgesį tampa impulsyvios, nenuoseklios ar net traumuojančios. Tokiose situacijose vaikas gali augti nuolatinėje įtampoje, nemokėdamas atskirti, kada elgiasi netinkamai, o kada tiesiog reaguoja į situaciją.
Psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų emocinis nebrandumas (pvz., emocinis šalumas, dažna frustracija, grėsmingos reakcijos) siejamas su padidėjusiu vaikų nerimu, elgesio sutrikimais ir sunkumais santykiuose.
Tai nereiškia, kad tėvai turi būti idealūs, bet jie turi būti sąmoningi. Vien tai, kad tėvas ar mama pasako: „Man sunku, bet aš mokausi su tuo būti“, vaikui tampa svarbia žinia: emocijos yra normalios, net jei ne visada malonios.
Kaip ugdyti savo emocinį raštingumą?
Pirmiausia: pastebėti. Kada dažniausiai prarandate kantrybę? Kokios situacijos jus emociškai išmuša iš vėžių? Kaip elgiatės su savimi, kai jaučiatės silpnai?
Antra: įvardyti. Mokykitės įvardyti savo emocijas garsiai, o tai padeda ne tik jums, bet ir vaikui girdėti emocinį žodyną.
Trečia: rodyti pavyzdį. Vaikas neturi iš jūsų išmokti, kad emocijas reikia slėpti ar gėdytis. Leiskite jam matyti, kad būti žmogumi reiškia jausti ir, kad su tuo galima gyventi sveikai.
Ir galiausiai, jei jaučiate, kad emociniai sunkumai trukdo jūsų santykiui su vaiku, ieškokite pagalbos. Konsultacijos su psichologu, sąmoningumo ugdymo programos ar net paprastas emocinio raštingumo lavinimas per knygas gali tapti pokyčių pradžia.
Vaiko emocinis pasaulis formuojasi ne vakuume. Jis kuriamas per santykį: kasdienį, gyvą, jautrų. O šio santykio pagrindas – tai tėvų emocinis sąmoningumas.
Kai tėvai geba būti su savo jausmais, jie natūraliai padeda vaikui išmokti būti su savais. Būtent tokioje aplinkoje auga ne tik ramesni, bet ir emociškai stipresni, atsparesni, gilesnius ryšius gebantys kurti žmonės. O tai, ne tik auklėjimo tikslas, bet ir investicija į visos šeimos emocinę sveikatą.
