Tėvystė dažnai siejama su atsakomybe, meile ir atsidavimu vaikams. Tačiau vis dažniau psichologai ir vaikų raidos specialistai pabrėžia: sveika, sąmoninga tėvystė prasideda nuo gilaus ir pagarbaus santykio su pačiu savimi. Naujiausi tyrimai ir praktinės įžvalgos rodo, kad tėvų gebėjimas rūpintis savo emocine būsena tiesiogiai veikia vaikų psichologinę gerovę, savivertę ir gebėjimą kurti santykius.
Tėvystė prasideda nuo ryšio su savimi
Santykis su savimi – tai ne tik savirefleksija ar emocinis intelektas, bet ir gebėjimas sąmoningai priimti savo emocijas, poreikius bei ribas. Kai tėvai nepalaiko šio ryšio, jie dažnai bando vadovautis išoriniais auklėjimo modeliais, kurie gali būti nepritaikyti jų asmenybei ar emocinei būsenai. Kaip pastebi psichologai, tai veda prie frustracijos, nekantrumo ar net kaltės jausmo, kai vaikų elgesys nepasiduoda „standartiniam“ auklėjimui.
Dr. Brené Brown teigia, kad autentiškumas ir pažeidžiamumo priėmimas yra kertinės sąmoningos tėvystės vertybės. Tik tuomet, kai tėvai geba atpažinti ir priimti savo silpnybes, jie gali empatiškai priimti ir vaiko emocijas net tada, kai jos nepatogios ar iššaukiančios.
Psichologinė būsena: veidrodis vaikui
Remiantis 2023 m. publikuotu Child Development žurnalo tyrimu, tėvų patiriamas stresas, nerimas ar depresijos simptomai stipriai koreliuoja su vaikų elgesio ir emociniais sunkumais. Vaikai, augantys šeimose, kuriose emocinis klimatas nestabilus, dažniau susiduria su miego sutrikimais, padidėjusiu nerimu, mažesniu dėmesio koncentracijos lygiu. Tėvų emocinė sveikata yra tarsi „vidinis kompasas“, nulemiantis jų gebėjimą išlaikyti kantrybę, užmegzti ryšį su vaiku net ir įtemptose situacijose bei formuoti saugią emocinę aplinką.
Tėvų savivertė ir jos poveikis vaikams
Tėvų savivertė yra vienas iš nepastebimų, bet labai stiprių auklėjimo veiksnių. Kai tėvai save vertina kritiškai, jų bendravimas su vaikais tampa labiau vertinantis, mažiau empatiškas. Tokiu būdu vaikui gali formuotis žinutė: „Norėdamas būti vertas meilės, turi būti tobulas.“
Tuo tarpu tyrimai rodo, kad tėvai, kurie pasižymi aukštesne saviverte ir geba taikyti autoritetingą (ne autoritarinį) auklėjimo stilių, paremtą aiškiomis ribomis ir meile, augina vaikus, kurie jaučiasi labiau pasitikintys savimi, lengviau bendrauja ir geriau tvarkosi su savo emocijomis.
Emocinis saugumas: pamatas būsimiems santykiams
Tėvų dėmesys, gebėjimas klausytis, pripažinti vaiko jausmus bei kartu spręsti konfliktus formuoja vieną svarbiausių vaiko psichologinių poreikių – saugumą. Būtent per šį patyrimą vaikas mokosi, kad pasaulis gali būti saugus, o jis vertas meilės toks, koks yra.
Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie jaučia tvirtą ryšį su tėvais, geriau adaptuojasi socialinėse situacijose, rečiau patiria vienatvę ar patyčias ir geba formuoti sveikus santykius su kitais žmonėmis ateityje.
Rūpestis savimi – ne savanaudiškumas, o būtinybė
Šiuolaikinė psichologija vis labiau pabrėžia: pasirūpinti savimi – tai ne atsitraukimas nuo vaikų poreikių, o gilesnio ryšio su jais kūrimas. Kai tėvai moka sustoti, išgirsti save, atleisti sau ir priimti savo žmogiškumą, jie natūraliai tampa atviresni, šiltesni ir lankstesni tėvystėje. Toks santykis su savimi ne tik dovana vaikui, bet ir pamatas visai šeimos emocinei gerovei.
