Tėvystė vyrams yra reikšmingas gyvenimo pokytis, kuris dažnai lydimas psichologinių iššūkių. Pastaraisiais dešimtmečiais psichologiniai tėvystės aspektai sulaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio. Nors tradiciškai daugiau dėmesio skirta motinų psichinei sveikatai po gimdymo, šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, kad ir vyrai patiria reikšmingus emocinius pokyčius bei psichologinius sunkumus pereinamuoju laikotarpiu po vaiko gimimo. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių reiškinių tai padidėjęs nerimo lygis, kuris gali paveikti ne tik vyro savijautą, bet ir šeimos bei vaikų gerovę.
Tėvystės nerimo šaltiniai
- Abejonės dėl tėvystės gebėjimų
Pirmą kartą tėvais tampantys vyrai dažnai patiria savivertės ir kompetencijos abejonių. 2021 m. Purdue universiteto atliktas tyrimas rodo, kad daugiau nei du trečdaliai tėvų jautėsi nepasiruošę naujam vaidmeniui, o jų nerimo lygis buvo susijęs su neaiškumu dėl praktinių įgūdžių (pvz., kaip teisingai laikyti kūdikį, reaguoti į jo verksmą) ir emocinių iššūkių (pvz., kaip užmegzti ryšį).
Vyriškosios tapatybės aspektas būti šeimos ramsčiu, stipriu ir kontroliuojančiu emocijas, dažnai tampa vidiniu spaudimu, kuris trukdo atvirai pripažinti nesaugumą ar pažeidžiamumą. Tokia savikritiška pozicija gali skatinti vengimą ieškoti pagalbos, o tai dar labiau didina psichologinę įtampą .
- Ekonominis ir socialinis spaudimas
Finansinis saugumas dažnai yra esminė vyriškos savivertės dedamoji, o vaiko gimimas padidina šeimos išlaidas ir atsakomybės jausmą. 2020 m. American Psychological Association atliktas tyrimas parodė, kad 43 % jaunų tėvų nurodė finansinį nestabilumą kaip vieną iš pagrindinių streso šaltinių po vaiko gimimo. Ypač didelė įtampa juntama tais atvejais, kai moteris išeina motinystės atostogų, o pagrindinė finansinė našta tenka vyrui.
- Gyvenimo būdo pokyčiai ir prarasta autonomija
Tėvystė keičia kasdienio gyvenimo struktūrą: miego režimą, socialinius ryšius, profesinį aktyvumą ir laisvalaikį. Šie pokyčiai ne tik mažina psichologinę autonomiją, bet ir gali skatinti emocinį nuovargį bei tapatybės krizę, ypač vyrams, kurie save identifikuoja per profesinius pasiekimus. Tyrimai rodo, kad nesuderinamumas tarp naujos tėvo rolės ir ankstesnių savęs sampratų gali būti stiprus streso veiksnys.
Tėvo emocinis įsitraukimas ir vaiko raida
Tėvo įsitraukimas į vaikų auginimą daro reikšmingą poveikį jų psichosocialinei raidai. Empiriniai duomenys rodo, kad tėvų emocinis prieinamumas yra susijęs su didesniu vaikų savireguliacijos gebėjimu, saugesniu prisirišimu, geresniais kognityviniais rezultatais bei mažesne rizika patirti elgesio ar emocinių sutrikimų.
Aktyvus tėvystės vaidmuo taip pat teigiamai veikia pačių vyrų psichologinę savijautą. Harvardo medicinos mokyklos (2021) atliktas neurobiologinis tyrimas nustatė, kad tėvams, kurie reguliariai praleidžia laiką su kūdikiais, suaktyvėja smegenų sritys, susijusios su empatija, rūpinimusi ir emociniu atsaku.
Visgi nerimas ir emocinis atsiribojimas gali trukdyti kurti šį santykį. Tyrimai rodo, kad tėvai, išgyvenantys padidėjusį nerimą ar depresiją, dažniau atsiriboja nuo vaiko priežiūros, o tai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaikų emocinei raidai.
Praktinės rekomendacijos psichologams ir šeimų specialistams
- Normalizuoti nerimo išgyvenimus: Tėvams reikia aiškiai komunikuoti, kad emociniai sunkumai yra dažni ir nereiškia silpnumo ar neadekvatumo.
- Įtraukti tėvus į pogimdyvinę paramą: Pirminėje sveikatos priežiūroje turėtų būti vertinami abiejų tėvų emocinės būklės rodikliai.
- Skatinti emocinį raštingumą: Tėvams naudinga lavinti gebėjimą atpažinti, įvardyti ir konstruktyviai reikšti emocijas.
- Organizuoti tėvų grupes: Tėvystės grupės ar paramos forumai padeda mažinti socialinę izoliaciją ir leidžia dalintis išgyvenimais saugioje aplinkoje.
Vyrų nerimas tapus tėvu yra dažnas ir sisteminių pokyčių sukeltas reiškinys. Šis nerimas kyla iš vidinių abejonių, socialinio spaudimo bei reikšmingų gyvenimo pokyčių. Nepaisant to, kad tai natūrali žmogaus reakcija į pokytį, jis gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik tėvo psichinei sveikatai, bet ir vaiko raidai. Todėl būtina skirti daugiau dėmesio tėvų emocinei sveikatai, skatinti jų įsitraukimą nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų bei plėtoti kompleksines paramos sistemas.
