Ryšys tarp tėvų ir kūdikio yra vienas iš pačių svarbiausių emocinių saitų žmogaus gyvenime. Nuo pirmųjų akimirkų jis formuoja ne tik tai, kaip kūdikis jaučiasi pasaulyje, bet ir tai, kaip vėliau gebės kurti santykius su kitais. Dažnai apie šį ryšį kalbama romantiškai, tarsi jis užgimtų vos kūdikiui pravirkus ant mamos krūtinės. Tačiau realybė yra sudėtingesnė ir žmogiškesnė: ryšys nėra vienkartinis įvykis, o procesas, kuriam reikia laiko, jautrumo, pastangų ir, dažnai, paramos.
Ryšys tarp tėvų ir kūdikio
Psichologijoje tėvų ir kūdikio ryšys dažnai skirstomas į dvi susijusias sąvokas: bonding ir attachment. Bonding – tai emocinis artumo jausmas, kuris kyla tėvų širdyse: tai švelnumas, prisirišimas, meilė kūdikiui. Tuo tarpu attachment – tai psichologinė sistema, kuri vystosi kūdikio pusėje. Ji lemia, kiek vaikas jaučiasi saugus, kiek pasitiki, kad suaugusieji atsilieps į jo poreikius. Nors šie du procesai yra skirtingi, jie glaudžiai susiję, stiprus tėvų ryšys ir jautrumas padeda formuotis saugiam kūdikio prisirišimui.
Kada pradeda formuotis ryšys?
Ryšys su kūdikiu dažniausiai pradeda formuotis dar nėštumo metu. Tiek motinos, tiek tėvo vidinis pasaulis keičiasi, kai ima augti sąmoningas suvokimas apie būsimą vaiką. Pirmieji judesiai, ultragarsų vaizdai, pokalbiai su dar negimusiu mažyliu – visa tai padeda užmegzti emocinį ryšį. Tačiau svarbiausia fazė prasideda gimus kūdikiui. Ankstyvas fizinis kontaktas, oda prie odos, kūdikio laikymas glėbyje, švelnus kalbėjimas, pirmasis akių kontaktas yra momentai, kurie sukuria sąlygas stiprėti tėvų ir vaiko artumui. Vis dėlto šie momentai nėra būtini ar vieninteliai, daugeliui tėvų ryšys su vaiku užsimezga palaipsniui, per kasdienius rūpesčius, per nuovargį ir naktinį migdymą, per rūpestingą žvilgsnį ir kartais be atsako liekantį šypsnį.
Moksliniai tyrimai rodo, kad yra daugybė veiksnių, lemiančių, kaip vystysis šis ryšys. Vienas svarbiausių yra tėvų emocinė sveikata. Jei mama ar tėtis išgyvena pogimdyminę depresiją, stiprų nerimą ar patiria nuolatinį stresą, jiems gali būti sunkiau atsiverti naujam gyvenimo etapui ir užmegzti glaudų emocinį ryšį. Dažnai šie sunkumai sukelia kaltės jausmą, tačiau svarbu žinoti, kad šie jausmai yra natūralūs, ir jie jokiu būdu nereiškia, kad tėvas ar mama yra „blogi“. Ryšys nėra statinė būsena, jis gali augti, keistis, stiprėti ir gyti, ypač jei šeima gauna paramos.
Itin svarbi ir socialinė aplinka. Tėvai, kurie jaučiasi palaikomi artimųjų, draugų, partnerio ar specialistų dažniau išgyvena stipresnį ryšį su kūdikiu. Priešingai, izoliacija, vienatvė, spaudimas būti „tobuliems“ gali trukdyti atsiverti naujiems jausmams. Net miego trūkumas yra dažnas kūdikių tėvų palydovas gali apsunkinti gebėjimą būti emociškai prieinamiems. Kūdikiai, ypač pirmaisiais mėnesiais, yra jautrūs tėvų nuotaikoms, jų atsakui į verksmą, kūno kalbą, buvimą šalia. Tačiau jiems nereikia, kad tėvai būtų visada laimingi ar visada žinotų atsakymą. Jiems reikia tėvų, kurie stengiasi. Kurie reaguoja pakankamai dažnai. Kurie bando suprasti, net jei klysta.
Kas gali trukdyti ryšiui vystytis?
Kartais ryšio formavimąsi gali apsunkinti objektyvios aplinkybės. Pavyzdžiui, jei gimdymas buvo trauminis, jei kūdikis gimė neišnešiotas ir teko ilgam atsiskirti, jei motina ar tėvas patyrė stiprų šoką ar fizinį išsekimą – visa tai gali atitolinti ar apsunkinti artumo jausmą. Tačiau ir tokiais atvejais ryšys nėra prarastas. Jis gali vystytis vėliau, kai atsiranda daugiau laiko, kai atslūgsta įtampa, kai atsiranda vidinės erdvės jausmui augti.
Ypač svarbu kalbėti apie tėčių vaidmenį. Ilgą laiką psichologiniuose modeliuose tėčiai buvo palikti nuošalyje, tačiau dabartiniai tyrimai aiškiai rodo, jog tėčiai, kurie nuo pat pradžių aktyviai įsitraukia į kūdikio priežiūrą, žymiai stipriau išgyvena artumą ir ilgainiui kuria visavertį emocinį ryšį su vaiku. Ryšys nėra „įgimtas“ tik motinai, jis priklauso visiems tėvams, jei tik suteikiama galimybė ir erdvė jį kurti.
Galiausiai, svarbiausia atminti: ryšys tarp tėvų ir kūdikio yra ne tobulo tėvystės įgyvendinimo rezultatas. Tai gyvas, besikeičiantis procesas, kuriame leidžiama klysti, iš naujo bandyti, būti netobuliems. Meilė ne visada užgimsta akimirksniu, bet tai nereiškia, kad jos nebus. Kartais ją reikia auginti kaip augalą, laistant kantrybe, poilsiu, savęs atjauta ir nuoširdžiu buvimu šalia.
