Pogimdyminis liūdesys yra moterų emocinė būklė, kuri dažnai pasireiškia pirmosiomis dienomis po gimdymo ir yra gana dažna. Psichologų tyrimų duomenimis, šią būklę patiria nuo 50 iki 80 proc. moterų. Jis dažnai atsiranda dėl intensyvių hormonų pokyčių moters organizme po gimdymo ir pasižymi kintančia nuotaika – nuo džiaugsmo iki verksmingumo, taip pat nerimu, miego sutrikimais, dirglumu, nuovargiu ir dėmesio koncentracijos sunkumais. Šie simptomai pasireiškia dažniausiai 2–3 dienas po gimdymo, jų piką pasiekia per 5–7 dienas ir paprastai trunka ne ilgiau kaip dvi savaites. Jeigu pogimdyminis liūdesys užsitęsia ar jo simptomai stiprėja, jis gali peraugti į pogimdyminę depresiją.
Skirtumai tarp pogimdyminio liūdesio ir pogimdyminės depresijos
Nors pogimdyminis liūdesys ir depresija gali turėti panašių požymių, tai yra dvi skirtingos būklės. Pogimdyminis liūdesys – dažnas, trumpalaikis ir savaime praeinantis emocinis atsakas į hormoninius bei psichologinius pokyčius po gimdymo. Tuo tarpu pogimdyminė depresija – tai klinikinė būklė, kurios simptomai trunka ilgiau nei dvi savaites, yra intensyvesni ir žymiai paveikia moters kasdienį gyvenimą bei gebėjimą rūpintis savimi ir kūdikiu. Depresijai būdingi tokie simptomai kaip beviltiškumo jausmas, kaltės mintys, nuolatinė liūdna nuotaika, ryškaus džiaugsmo praradimas, dėmesio ir atminties sutrikimai, apetito pokyčiai, energijos stoka, netgi mintys apie savižudybę. Svarbu pabrėžti, kad pogimdyminė depresija gali prasidėti palaipsniui, kartais net keliais mėnesiais po gimdymo, todėl dažnai lieka nepastebėta
Skiriama pogimdyminė depresija, kuri yra rimtesnė būklė ir gali prasidėti tiek nėštumo metu, tiek per 4–6 savaites po gimdymo, o klinikinėje praktikoje diagnozuojama net iki 6–12 mėnesių po gimdymo. Ji susijusi su sudėtingesniu simptomų kompleksu: liūdna, prislėgta nuotaika, baime pakenkti sau ar kūdikiui, savęs kaltinimu, interesų praradimu, energijos stoka, apatija ir kt. Tyrimai Lietuvoje rodo, kad apie 21 proc. moterų patiria reikšmingų pogimdyminės depresijos simptomų, kuriuos lemia ne tik biologiniai, bet ir kultūriniai bei socialiniai veiksniai.
Psichologų tyrimai pabrėžia, kad svarbi pogimdyminio liūdesio ir depresijos priežastis yra subjektyvi gimdymo patirtis – kiek moteris jaučiasi saugi ligoninėje, ar jos lūkesčiai atitinka realybę, taip pat gimdymo eiga (pvz., komplikacijos ar cezario pjūvio operacija). Šie veiksniai gali stiprinti stresą ir nerimą, kuris didina riziką išsivystyti tiek pogimdyminiam liūdesiui, tiek depresijai.
Medicinoje taip pat išskiriamas pogimdyminis potrauminio streso sutrikimas, kuris pasireiškia kaip persekiojantys prisiminimai apie gimdymą, košmarai, gimdymą primenančių vietų vengimas ir jis gali dar labiau trukdyti moters emocinei būklei bei motinystės įgūdžių formavimuisi.
Pogimdyminis liūdesys yra dažna ir trumpalaikė būsena, kuri paprastai praeina savaime, o pogimdyminė depresija – tai ilgesnė, intensyvesnė ir pavojingesnė emocinė būsena, reikalaujanti specialistų pagalbos. Skirtumą tarp jų lemia simptomų trukmė, stiprumas ir poveikis moters kasdieniam gyvenimui. Jei kyla abejonės, visada verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu – geriau pasitikrinti ir gauti pagalbą anksčiau, nei laukti, kol situacija taps sudėtingesnė.
