Tapimas tėvu yra vienas reikšmingiausių gyvenimo pokyčių, kuris ne tik transformuoja kasdienybę, bet ir stipriai veikia vyro savivertę. Nors tėvystės tema vis dažniau atsiranda tiek akademinėje, tiek viešojoje erdvėje, vyrų vidinės patirtys vis dar dažnai lieka neaptartos. Dalis jų nutylimos sąmoningai, iš vidaus kylanti abejonė dėl savęs kaip tėvo, nejautrumo baimė ar nuovargis, kurio nesinori įvardyti silpnumu. Kita dalis, tiesiog neišgirstama, nes socialinis diskursas ilgą laiką buvo orientuotas beveik vien tik į motinystę. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad tėvystės iššūkiai paliečia ir vyrų psichiką, jų tapatybę bei savivertę ne mažiau giliai nei moterų.
Tėvystės transformacija ir savivertės pokyčiai
Savivertė yra subjektyvus savęs kaip vertingo ir kompetentingo žmogaus pajautimas. Šis jausmas nėra statiškas, bet jis keičiasi priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, socialinių lūkesčių ir santykių su kitais. Tapus tėvu, vyras dažnai susiduria su būtinybe permąstyti tai, kas iki tol atrodė savaime suprantama. Įprastas gyvenimo ritmas keičiasi: mažėja laiko sau, keičiasi santykiai su partneriu, atsiranda nauji įsipareigojimai, kurių sėkmingas įvykdymas tiesiogiai susijęs su jausmu, ar „esu pakankamas“. Šis pereinamasis laikotarpis daugeliui tampa sudėtingu, nes jis dažnai sukelia vidinius konfliktus tarp to, kaip vyras matė save anksčiau, ir to, ko iš jo reikalauja naujos aplinkybės.
Nerimo ir depresijos rizika tėvystėje
Tyrimai rodo, kad vyrų emocinė būsena po vaiko gimimo dažnai komplikuojasi. Vidutiniškai apie 8–10 proc. vyrų per pirmuosius metus po gimdymo patiria depresijos simptomus, o jų pikas fiksuojamas trečią–šeštą mėnesį po kūdikio gimimo. Šie skaičiai gali būti dar didesni, nes vyrų depresija dažnai pasireiškia kitaip nei moterų ir dėl to lieka neidentifikuota. Vyrai linkę jausti dirglumą, emocinį atsiribojimą, pykčio protrūkius, nepasitenkinimą savimi ar net priklausomybių pasunkėjimą, o ne klasikinę liūdesio ar apatijos būseną. Tokios emocinės būsenos neretai siejamos su neadekvatumo jausmu, „nesugebu būti toks tėvas, koks turėčiau būti“, kuris tiesiogiai žeidžia vyro savivertę.
Svarbu pažymėti, kad šiuolaikinės tėvystės normos taip pat prisideda prie spaudimo. Nuo vyrų tikimasi ne tik materialinio saugumo užtikrinimo, bet ir aktyvaus, empatiško dalyvavimo vaiko auklėjime, emocinio prieinamumo, rūpestingumo. Tai pozityvūs pokyčiai visuomenėje, tačiau ne kiekvienam lengva iš karto peržengti ribą tarp tradicinio „maitintojo“ modelio ir naujojo, sąmoningo, įsitraukusio tėvo. Tyrimai rodo, kad būtent vyrams, kurie užauga su stipria tradicinio vyriškumo samprata, tėvystės pradžia tampa ypač konfliktiška: jie susiduria su sunkumais kurdami emocinį ryšį su vaiku, vengia išreikšti silpnumą ir dažniau jaučiasi nesaugūs naujame vaidmenyje.
Kasdieniai iššūkiai ir jų įtaka savivertės pojūčiui
Kartu su emociniais išgyvenimais atsiranda ir praktiniai iššūkiai. Dėl nuovargio, miego trūkumo, sumažėjusio laiko socialiniam gyvenimui ar partnerystei, vyras gali jaustis atitolęs nuo to, kas jam anksčiau teikė prasmę. Net ir motyvacija dirbti ar kurti karjerą kartais ima kvestionuotis, kai tėvystė tampa ne tik svarbiausia, bet ir viską apimančia rolė. Jei vyras neturi artimos paramos sistemos, ar tai būtų partnerė, draugai, šeima ar psichologas, didėja rizika, kad tėvystė bus ne įgalinanti, o prislėgianti patirtis. Tuo metu savivertė ima remtis ne pasiekimais ar santykiais, o vidiniais kaltinimais ir nepakankamumo jausmu.
Vyriškumo sampratos pokyčiai
Vis dėlto, verta pabrėžti, kad tėvystė gali būti ne tik krizė, bet ir augimo galimybė. Vyrai, kurie turi galimybę sąmoningai ruoštis šiam vaidmeniui, kurie jaučia partnerystės palaikymą, dalyvauja tėvystės kursuose ar gauna psichologinę pagalbą, dažniau patiria savivertės sustiprėjimą. Tyrimai rodo, kad aktyvus dalyvavimas vaiko priežiūroje stiprina ne tik emocinį ryšį su vaiku, bet ir vyro pasitikėjimą savimi, atsparumą stresui bei bendrą psichologinę gerovę.
Tėvystės iššūkiai: ką reikia žinoti apie vyrų emocinę gerovę?
Šiame kontekste ypač svarbus tampa viešas kalbėjimas apie vyrų emocinius išgyvenimus tėvystės pradžioje. Normalizuojant sunkumus, kuriuos išgyvena tėvai, kuriamas saugesnis kontekstas ieškoti pagalbos. Psichikos sveikatos specialistų vaidmuo čia yra esminis, tiek tiesioginėje psichologinėje pagalboje, tiek edukacijoje. Tėvai, kaip ir mamos, nusipelno turėti vietą, kurioje jų išgyvenimai būtų suprasti ir pripažinti, o ne vertinami per „stiprybės“ ar „silpnumo“ prizmę.
Parama ir pagalba vyrams: kelias į sveiką tėvystę
Vyrų savivertė tapus tėvais patiria didelį spaudimą, tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Prisitaikymas prie naujo vaidmens, emocinės ir praktinės atsakomybės, kultūriniai lūkesčiai ir vidinis tobulumo siekis susikerta taške, kuriame labai lengva suabejoti savimi. Tačiau būtent šiame taške, jei suteikiama tinkama pagalba, gali prasidėti ir savivertės transformacija, nuo abejonių prie pasitikėjimo, nuo baimės prie ryšio. Ne todėl, kad tėvystė lengva. O todėl, kad ji yra svarbi. Ir kiekvienam vyrui svarbu žinoti, kad jis nėra vienas šioje transformacijoje.
